n e p r i t a p ė l ė

Visada jaučiausi truputį nepritapėlė – vaikystėje tarp gatvelės draugų, kai nepaisant lauko žaidimų, gero oro, savaitės dienų, aš turėdavau groti. Nedaug, bet turėdavau. Tad visiems draugams aplinkui buvo keista ir įdomu, ką aš ten veikiu ir kas bus toliau. O toliau gyvenime save vis įpakuodavau į šiek tiek provokuojančias, bet tuo man ir patinkančias veiklas. Kartą mokyklos skelbimų lentoje pamačiusi įdomesnę koncerto afišą „ir aš noriu“ sprendimas įvyko. Taip visus mokytojus ir artimuosius jaudinau su savo naujų idėjų veikla. Atsiradus Fluxus ministerijai Vilniuje, man įdomesnis pasidarė laisvo menininko gyvenimas, nei sektantiškais vieno žmogaus nurodymais-įsakymais vykdomas kamerinis muzikavimas.

Nepritapėle jaučiausi ir pradėjus griežti kameriniame orkestre. Pirmiausia dėl to, kad per daug vibravau pavienes natas, ir tik dabar suprantu, kad buvau teisi ir neteisi taip nuoširdžiai vibruodama. Vėliau ieškojau savo kaip koncertmeisterės vietos, kaip pritapti ir sutapti su kitais muzikantais. Nors niekada neturėjau tikslo įrodyt, kad esu geresnė (nes nesu), bet tikėjau, kad jungiant skirtingas patirtis gautųsi visai neblogas orkestro stuburas. Taip mokiausi pakantumo ir bandymo išgirsti kiekvieno norus ir lūkesčius. Jei nori, kad tave sektų, tu turi bent truputį patikti kitiems.

Su kiekvienais metais nepritapėlės sindromas man tapo vis lengviau valdomas ir sugyvenamas, o paskutiniu metu priimamas kaip duotybė. Tai ir paskatino pradėti rašyti temomis, kurios man rūpi – kaip susiformuoja tam tikros tradicijos ir praktikos, tampa taisyklėmis ir mes daugiau nebeužduodame klausimo bet ar tikrai turi būti tiktai taip? Man tai visada buvo daugiau nei įdomu, todėl viliuosi, gal mano mintys kažkam padės priimti ir pamilti savo nepritapimą.

Taip atsirado ir vargu bau pavadinimas, naudojamas išreiškiant abejojimą, netikrumą, kaip "kažin ar" sinonimas. Kadangi esu labai pasiilgusi lietuvių kalbos, nieko keisto, kad toks tarminis išsireiškimas panoro būti mano rašymo pradžia.