Kaip man (ne)pasisekė Norvegijoje

Kas žino, kas nežino, bet pastaruosius ketverius metus gyvenau poliaratyje, šiaurės Norvegijoje. Tai buvo keistas laikas, vien jau todėl, kad nepaisant Erasmus pusmečio Austrijoje, tai buvo man pirmas kartas, kai rimtai emigravau į svečią šalį.

Pamenu, baigiant čiurlionkę labai daug mano klasiokų ir baigusių bei bebaigiančių muzikų pasinaudojo tuo metu buvusia labai stipria trauka važiuoti kažkur studijuoti svetur. Aš į tą traukinį neįlipau, o tada labai greitai mane sugavo Vilniaus miesto globėjas šv. Kristoforas. Man visada patiko gyventi Lietuvoje, niekada nejaučiau, kad man kažkas čia per mažas ar per didelis. Žinoma, daug keliavau, jaunimo orkestrai, kameriniai pasigrojimai, projekčiukai, meilės reikaliukai, you name it. Bet visada buvo gera grįžti namo.

Tada perdegiau - kai 15 koncertų per mėnesį nebeatrodė normalu arba kai grojimas daugiau eikvojo, nei pildė, išėjau iš darbo. Atidaviau koncertmeisterio kėdę, kuri niekur oficialiai net ir nepriklausė, tad jei kada kas ieškosit įrodymų, teks kliautis tik bendradarbių pasakojimais :)

Pradėti save pozicionuoti kaip smuikininkę Norvegijoje buvo didelis uždavinys mano savikritiškai sielai. Save nunulinau labai greitai, įkalbėjau, kad manęs niekam ten nereikia, niekas manęs ten nežino, tačiau kažką veikti su savo profesija visgi reikėjo. Prasidėjo perklausų maratonas. Dalyvavimas perklausose orkestro vietai užimti yra tema, reikalaujanti atskiros disertacijos, tačiau kad ir kaip man nei tada nepatiko, nei dabar nepatinka toks priėmimo į darbą būdas, turėjau žaisti pagal taisykles. Tad ir sėdėjau ant muzikinės kėdės (musicalchairs.info) ir laukiau įkrentančių skelbimų su norvegiška vėliava.

Po truputį griežimas Norvegijos orkestruose dažnėjo, darbo kultūra aiškėjo, tačiau man apie save aišku buvo vis mažiau. Ėmiau tilti, mažiau ar išvis nesikvepinti, nereiškiau nuomonės, nesiūliau sprendimų, nieko neinicijavau ir juo labiau, ribojau savo sarkastišką požiūrį į gyvenimą, ką jau kalbėti apie mano humoristinius pasisakymus. Jantės įstatymas* privertė mane abejoti viskuo apie mano grojimą, net ir tais keliais mažais talentais, kuriais kukliai tikėjau. Tokia būvimo cenzūra apmarino mano kovotojos būdą, norą patirti daugiau, paspirginti kitus aplink bei apskritai, idealizuoti smuikininko profesiją kaip kažką itin intelektualaus ir ne kiekvienam pasiekiamo. “Faina čia dar būtų pagroti, bet žinokit einu į kalnus savo kasdienius kilometrus surinkti”.

Paprastame scenarijuje dabar rašyčiau baigiamąją pastraipą, kaip bandau susigyventi su naujuoju aš, prisijaukinti man svetimą kultūrą ir susitaikyti, kad gal grojime ir bus mažiau tų šiurpuliukų, na bet darbas (užtenka vieno!) geras, laiko yra ir kitkam. Bet ne, mano norvegiškasis kūrybos periodas baigėsi, atsikraustėme gyventi atgal į Lietuvą ir, net pačios nuostabai, džiaugiuosi liekamaisiais reiškiniais po šiaurietiško gyvenimo-darbo kultūros laikotarpio. Savęs nesureikšminimas - išlaisvina, norėti kažko daugiau nei tik groti - praturtina, pabūti kūrybinėje tyloje - įgalina. Skaidriau ne tik galvoje pasidarė, skaidresnis ir mano pačios garso tembras patapo, o dėl visko esu be galo dėkinga Norvegijai.

                                   She’s gone by Zhiyong Jing

*Jantės įstatymas (Janteloven) - Skandinavijos šalyse naudojamas elgesio kodeksas, kuriuo apibrėžiamas neigiamas požiūris į individualumą, individualius pasiekimus, sėkmę.

Nemanyk, kad esi ypatingas;

Nemanyk, kad esi toks svarbus, kaip mes;

Nemanyk, kad esi protingesnis už mus;

Nemanyk, kad esi geresnis už mus;

Nemanyk, kad žinai daugiau už mus;

Nemanyk, kad esi svarbesnis (kažkas daugiau, nei mes) už mus;

Negalvok, kad kažką gerai išmanai;

Nesijuok iš mūsų;

Nemanyk, kad kažkam iš mūsų tu rūpi;

Nemanyk, kad gali mus kažko išmokyti.