Kodėl man nepatinka smuikas?
Taip, man dažnai nepatinka smuikas. Dar ir dabar kartais aplanko mintys, ar tai mano instrumentas, mano vidinis balsas, jausmų ir supratimų išsakytojas. Panašiai jaučiuosi ir dėl savo vardo. Tėvai mums duoda vardą ir lemtį jį mylėti. Kaskart sutikusi savo bendravardę galvoju, kuri čia labiau „giedriška“, o kai tenka užsieniečiams aiškinti savo vardo reikšmę, viduje kvatoju, kad vargu ar tai aš. Tačiau tas fonetinis skambesys, problematiškas tarimas, taip kaip jį bando savaip kirčiuoti kitų tautybių žmonės – tai esu aš.
Nothing doing, Silas Borsos
Kadangi augau su Oistracho, Heifetzo ir Menuchino įrašais, natūraliai susiformavo požiūris, kaip turi skambėti geras smuikininkas. O tai man labiausiai ir nepatinka, tas etaloninis smuiko skambėjimas, kurio trokšta ir siekia daugelis mano kolegų. Visi pradėjome skambėti vienodai.
Vilties ir kūrybiškumo man visada suteikia PatKop. Daug kas jos nemėgsta, nes, nu keista truputį. Tačiau jei sukoncentruotume dėmesį į jos garsinį žodyną –nepykit, bet ji tai daro kiečiausiai.
Autentiškumas, (visko) darymas savaip – tai yra mano pagrindinė siekiamybė, kuri leidžia neprarast bendros kalbos su savo smuiku.
Linkėjimai, Giedrė.